,,Atradėjų ekspedicija“ baigėsi, tačiau prisiminimai dar ilgai keliaus kartu…


Penkios dienos prabėgo taip greitai, lyg vasaros vėjas būtų jas nunešęs vos per akimirką. Atrodo, dar visai neseniai stovėjome pirmame ryto rate, mokėmės vieni kitų vardų ir nedrąsiai dairėmės aplink, o šiandien jau atsisveikiname su pilnomis kuprinėmis prisiminimų.
Per šią savaitę buvo visko. Buvo juoko, kurio aidą, rodos, dar ilgai girdės pušynas. Buvo nuotykių, kuriuos vaikai dar ne kartą pasakos namuose. Buvo naujų draugysčių, netikėtų atradimų ir pokalbių, kurie prasidėjo nuo paprasto „Labas“.
Buvo ir mažų nesutarimų. Juk ten, kur susirenka daug skirtingų žmonių, kartais susikerta nuomonės, kyla ginčų ar norisi, kad viskas vyktų savaip. Tačiau kartu mokėmės susitaikyti, išgirsti vieni kitus, atsiprašyti ir draugauti toliau. O tai – vieni svarbiausių atradimų, kuriuos galima parsivežti iš stovyklos.
Buvo ir nubrauktų ašarų...