Antroji stovyklos „Atradėjų ekspedicija“ diena – pirmieji didieji atradimai, komandos paslaptys ir žygis į nežinomybę!

Antroji stovyklos diena prasidėjo tradiciniu rytiniu susitikimu. Kaip ir dera tikriems atradėjams, pirmiausia pasitikrinome svarbiausius rodiklius – nuotaiką, miego kokybę ir energijos atsargas. Tyrimo rezultatai parodė, kad po vakarykščių nuotykių kai kurių baterijos buvo kiek išsikrovusios, todėl nusprendėme nedelsiant imtis veiksmų.

Įlauką iškeliavome atlikti energijos atkūrimo misijos. Pradėjome nuo „Pirato mankštos“, o vėliau kiekvienas turėjo progą tapti mankštos vadovu ir parodyti savo sugalvotą pratimą. Kai kurie judesiai buvo tokie kūrybiški, kad jų kilmės ir paskirties paslaptis dar ilgai galėtų tyrinėti patyrę mokslininkai.

Po pusryčių grįžome prie vakarykščio darbo. Komandos toliau kūrė savo vėliavas – spalvino, piešė, taisė detales ir diskutavo. Kartais atrodė, kad vyksta ne vėliavų kūrimas, o rimtas strateginis pasitarimas prieš svarbią ekspediciją.

Tačiau didžiausias dienos atradimas laukė vėliau.

Pristatymų metu paaiškėjo ilgai saugota paslaptis – visos keturios komandų vėliavos yra vienos bendros stovyklos vėliavos dalys. Kai jos susijungė į vieną visumą, gimė pagrindinis mūsų ekspedicijos simbolis.Viduryje atsirado stovyklos pavadinimas „Atradėjų ekspedicija“, o šalia – visų stovyklautojų vardai. Juk kiekvienas mūsų ekspedicijos dalyvis yra svarbi bendro žemėlapio dalis.

Po šio atradimo leidomės į naujus iššūkius lauke. Vienoje užduotyje reikėjo kuo ilgiau išvengti „apnuodytos“ kėdės, o kitoje – kuo greičiau surasti įvairius gamtoje randamus objektus. Po šios veiklos tapo aišku viena – jei kada nors miške pasimestų kankorėžis, akmuo ar įdomesnis lapas, mūsų atradėjai jį surastų greičiau nei spėtume paskelbti paiešką.

Papietavę pradėjome ruoštis pagrindinei dienos ekspedicijai – žygiui. Dar kartą aptarėme svarbiausias taisykles, prisiminėme, kaip elgtis netikėtose situacijose, ir pasiruošėme kelionei.

Netrukus iškeliavome.

Per dieną įveikėme apie 5 kilometrus. Vieniems tai buvo malonus pasivaikščiojimas, kitiems – beveik kelionė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau svarbiausia, kad visi ekspedicijos dalyviai sėkmingai pasiekė finišą.

Pakeliui mūsų laukė net penkios misijos. Kiekviena jų reikalavo vis kitokių gebėjimų – atidumo, kūrybiškumo, bendradarbiavimo,drąsos ir pasitikėjimo vieni kitais. Tai buvo ne tik kelionė miško takais, bet ir kelionė į naujus savo gebėjimų atradimus.

Vienas įsimintiniausių momentų laukė pušynėlyje. Čia vaikai poromis vedė vieni kitus užrištomis akimis. Iš pradžių girdėjosi nedrąsūs klausimai ir atsargūs žingsniai, tačiau netrukus juos pakeitė pasitikėjimas. Vedlių užduotis buvo itin atsakinga – reikėjo pasirūpinti, kad draugas saugiai pasiektų tikslą ir pernelyg artimai nesusipažintų su pakeliui pasitaikančia pušimi.

Sugrįžę į stovyklavietę buvome pavargę, bet pilni įspūdžių. Po trumpo poilsio sėdome piešti ryškiausių dienos akimirkų. Vieni piešė miško takus, kiti – įveiktas užduotis, o dar kiti pasirinko piešiniuose įamžinti draugus ir smagiausias ekspedicijos akimirkas. Sprendžiant iš pasakojimų ir piešinių, kai kurie šiandienos nuotykiai jau po truputį virsta stovyklos legendomis.

Diena prabėgo taip greitai, kad vos spėjome apsidairyti. Atrodo, jog laikas „Atradėjų ekspedicijoje“ juda greičiau nei mūsų stovyklautojai, išgirdę žodžius „nauja užduotis“.

Atsisveikinome iki rytojaus, išsinešdami pilnas kuprines įspūdžių, naujų draugysčių ir atradimų. O rytoj mūsų laukia dar viena ekspedicijos diena, nauji iššūkiai ir, žinoma, dar ne viena paslaptis, kurią reikės atskleisti.